Facebook
tree
en
Darbuotojams
Molėtų
krašto
muziejus

XVII -oji respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla Žaliasis laumžirgis

Prijuosčių puošyba

Ar ši prijuostė ir seilinukas Jums atrodo senamadiška? Tikrai ne. Dabar kai vertinama visa, kas natūralu, sveika ir ekologiška, vėl labai populiarūs ir madingi įvairiausių rūšių rankdarbiai. Jei kažką gaminsite, degustuosite maistu, užsijuoskite prijuostę, puoštą nėriniais ir siuvinėjimu - atrodysite gražiai ir stilingai. Ji gali tapti puikia rankų darbo dovanėle nuotakai, šią įšventinant į šeimininkes. Seilinukas, papuoštas jūsų rankų siuvinėjimu bus abipusis džiaugsmas su jūsų mažyliu.
Šių metų respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla „Žaliasis laumžirgis“, remiama rajono savivaldybės vyks liepos 12–16 d. Naujasodyje, kur gyvena ir kuria garsiosios respublikos siuvinėtojos bus skirta prijuosčių puošybai.
XIX a. pab.–XX a. prad. kaimo bendruomenė, besiremianti draudimais, pamokymais ir liaudies tikėjimais, reikalavo doro ir nepriekaištingo moters – giminės tęsėjos elgesio, todėl prijuostę pirmiausia siejo su papročių ir etikos reikalavimais, ją privalėjo dėvėti mergaitės, merginos ir moterys. Tautosakoje yra įvairių paminėjimų apie pasišaipymus iš merginų, atrišant joms prijuostes ir sijonus. Prijuostė simboliškai slėpdavo jos mergiškumą, todėl pasirodyti be prijuostės merginai buvo didžiulė gėda. Prijuostė – darbštumo, švaros, paklusnumo simbolis, o šnekamojoje kalboje jos turėjo daugiau vardų, tai „žiurstas“, „kvartukas“. Ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų vestuvių papročiuose išeiginė prijuostė buvo nuotakos, marčios viena svarbesnių drabužių sudėtinių dalių – socialinio statuso ženklas. Prijuostės dėvėjimas nėštumo metu taip pat yra ypatingas. Senojoje lietuvių pasaulėžiūroje galima aptikti tikėjimų bei draudimų, susijusių su prijuoste, kai belaukiančioji siekė apsaugoti kūdikį ir lemti jo būsimas savybes: vaiko ateitį, sveikatą, likimą. Vos gimusį kūdikį pribuvėja priimdavo į prijuostę. Laidotuvių papročiuose vyresnio amžiaus šarvojamos moterys prijuosiamos šventadienine prijuoste. Padavimuose apie mūsų kraštovaizdžio susidarymą – kalnų, akmenų atsiradimą – labai svarbus vaidmuo tenka prijuostei ir jos raiščiams. Prijuosčių moterys turėdavo įvairiausioms progoms: puošnesnes nešiodavo per šventes, tamsesnes užsijuosdavo per laidotuves, o kasdienai pasisiūdavo tamsesnes ir paprastesnes. Anuomet prijuostė būdavo gana plati, dažniausiai stačiakampė, suraukta ties liemeniu. Prijuostės atlikimo kokybė, spalviniai deriniai, raštų parinkimas bylojo apie savininkės kruopštumą, meninį skonį, socialinę padėtį. Lietuvos pietryčių etnografiniame regione, retais atvejais Aukštaitijoje ir Žemaitijoje iki šių dienų išlikęs paprotys prie medinių kryžių rišti prijuostėles – simbolinį šventadieninės prijuostės pavidalo miniatiūrinį dirbinį, liaudiškojo pamaldumo praktikoje liudijantį kaimo bendruomenės simbolinio mąstymo ir atminties požymius.
Moterys turėdavo ir prikyščių, skirtų specialiai bulvėms skusti, puošnių – per šeimos šventes.
Šiais metais tradicinio siuvinėjimo stovyklos metu bus vykdomas nuoseklus kūrybinis procesas leidžiantis per raštų parinkimą, spalvinius derinius, puošybos atlikimo kokybę prijuostei suteikti savo pirminę paskirtį tradicijos ir naujųjų laikų sandūroje.

Liepos 16 d. 14 val. Naujasodyje Elvyros Satkūnauitės vardo bibliotekoje atidaroma šių metų siuvinėjimo stovyklos metu puoštų prijuosčių paroda.

Prijuostė. Aut. Ž. Aleinikovaitė.
Nuotr. A. Balandos

Seilinukas. Aut. N. Aleinikovienė
Nuotr. A. Balandos

Nijolė Aleinikovienė
Molėtų krašto muziejaus muziejininkė-etnografė