Facebook
tree
en
Darbuotojams
Molėtų
krašto
muziejus



Algimantas Vėjalis

Fotografijų paroda „Vaiskuma“


2015 01 1002 14

Algimantas Vėjalis gimė Vilniuje. Iki mokyklos augo netoli Molėtų. Baigė Vilnaus 15-tąją vid. mokyklą, vėliau Vilniaus Inžinerinį Statybos Institutą, įgijo inžinieriaus - ekonomisto kvalifikaciją. Fotografuoja nuo 8 kalsės. Priklauso gamtos fotografų klubui ,,Žalias skėtis". Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose. Yra surengęs keturias presonalines parodas.

Parodos literatūrinė interpretacija

Pažiūrėjau pro langą. Už lango - sniegas, rūkas, lyg ir lengva šlapdriba. Tamsu, vakarėja. Kai namuose žiūriu pro langą, paprastai matau kelią, medžius, tvorą, dar kaimynų šunį prie tvoros. Jeigu man kartais nusibostų vis į tą patį žiūrėti, galėčiau pasikabinti kurią nors Algimanto Vėjalio fotografiją ir tada po medžiais, tarp akmenų imtų tekėti upeliukas, girdėčiau kaip ošia miškas. Būtų žalia. O jeigu pakabinčiau tą, kur rudenėja, kur trys raudoni klevai didingai ant Gedimino kalno stovi, būtų vėjuota. Taip, pasikabinčiau ant sienos tokią fotografiją ir turėčiau sau naują langą, na, savotišką foto tapetą, kuriame visokių grožybių galėčiau įžiūrėtiti: kaip antai,- rūke paskendusią pievą, ramiai ežere plaukiančią gulbę, ūkanotą pamiškę, virš marių tekančią saulę…

Fotografas įamžino viską tiksliai taip, kaip yra, kaip žino ir moka geriausiai. Tiesa, kai kur pagražindamas, bet mažai ką nuo savęs pridėdamas, pagrindinių ekosistemos dėsnių mūsų galvose nesujaukdamas. O kam, juk ir taip gražu. Buvo tada gražu, kai fotografavo ir dabar gražu, kai jau nufotografuota. Praktiškai vienas prie vieno, tarsi pats tame brėkštančiame rytmetyje būtum dalyvavęs arba rudenėjantį vakarą po pievą braidęs. Jeigu kur ir nutinko koks fotografinis efektas, kokia nors paklaida dėl fotojuostos rūšies ar fotopopieriaus kokybės, tai greičiausiai netyčia, nes Algimantas suranda tokių priemonių ir tokių fotoaparatų, kurie tiksliai kopijuoja gamtą, tarsi rentgenu ją nuskenuoja.

Vėjalio fotografijos – tai veidrodžiai, atspindintys kūrėją ir jį jaudinančią tikrovę. O kartais net ir langai, pro kuriuos viskas kiaurai matosi: jokio atspindžio, jokio tikrovės perkūrimo, ar taip vadinamo autorinio stiliaus. Tiktai sustingdyta, nuščiuvusi, suplokštinta, mūsų klasikiniam natūralaus grožio suvokimui pritaikyta, t.y. adaptuota, sukultūrinta fotografinė tiesa. Fotografas preciziškai kadruoja peizažus ir kuria personifikuoto grožio metaforą: kur reikia sutirština spalvas, pabrėžia formas. Konstruodamas vaizdą nieko pernelyg nereikšmina, tik visada daug dėmesio skiria šviesai. Šviesa jo fotografijose ypatinga. Atrodo, kad Algimantas jos ieško, laukia, seka, tiria, stebi tol, kol pats nušvinta. Tuomet jam išryškėja vaizdas, išsiskleidžia šviesa, kuri paskui ir mus apšviečia. Ir jeigu kartais tingite, galite nemaklinėti po laukus. Galite patogiai apžiūrėti šiuos langus – veidrodžius – fotografijas tarsi po pievą paupiais pasivaikščioti. Visa, kas gamtoje būna gražiausia, ryškiausia bei įspūdingiausia jau kantrai išjausta, prakalbinta, pagarbiai užfiksuota ir mums atverta.

Malvina Jelinskaitė

Parodos atidaryme
(Liudviko Verbliugevičiaus nuotr.)