Facebook
tree
en
Darbuotojams
Molėtų
krašto
muziejus

Balsingieji Alantos varpai

Prof.Libertas Klimka

Iš bažnyčios bokštų aukštybės

Iš kurios pusės beartėtume prie Alantos miestelio, pirmiausia pasitiks baltieji šventovės bokštai. Išlakūs, net 51 metro aukščio, o pati bažnyčia – ant aukštos kalvos, gal net prosenoviškųjų laikų alkos vietoje pastatyta. Toli po apylinkę sklinda iš jos bokštų varpų dūžiai. Šie garsai, tai tarytum Dievo balsas žmonėms, o varpas - žemės ir dangaus jungties simbolis. Varpai yra labai svarbūs bažnytinėje liturgijoje; jie šimtmečiais tris kartus per dieną kviesdavo „Viešpaties angelo“ maldai. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės bei palydos į paskutinę žemiškąją kelionę. Jais būdavo skambinama ir užpuolus priešams, ištikus kokioms stichinėms nelaimėms, stengiantis atitolinti ligų epidemijas. Pasak Vydūno, tada „senieji Lietuvos žemdirbiai pristabdydavo arklą traukiantį kuiną, o mažų kaimelių bobutės nutilusios suklusdavo, kai per plačius laukus ir pievas nuvilnydavo artimos bažnytėlės varpo gausmai“. Tad varpų garsai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės. Štai kodėl jie puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Apskritai varpai yra itin vertingi kultūros paveldo objektai, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus.

Pirminė arba praktinė bažnyčios bokštų funkcija - varpams sukabinti. Nuo bokštų aukščio priklauso garso sklidimo tolis. Dažnas bažnytkaimis didžiuodavosi savųjų varpų skambumu, girdimumu. Alantos bažnyčios iškilieji bokštai neabejotinai buvo projektuoti galingam ir toli sklindančiam varpų gausmui. Gaila tik, kad įkelti į bokštų aukštybes, varpai tampa nebematomi tikintiesiems; retas kuris ir aluntiškis bus grožėjęsis puikiu jų rinkiniu.

Pirmoji bažnyčia Alantoje pastatyta dar 1504 m. O štai dabartinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia statyta XX a. pradžioje, kai caro valdžia kiek sumažino katalikų bendruomenėms taikomus apribojimus. Projektavimui pasitelktas garsus architektas, švedų kilmės Karlas Eduardas Strandmanas (1867-1946), gyvenęs Liepojoje. Lietuvoje jis yra suprojektavęs net per 30 šventovių, tarp kurių iškiliosios Palangos, Švėkšnos, Kelmės, Plungės, Joniškio, Tauragės ir kitos. 1903 m. suprojektuota Alantos bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, halinė, su pusapskrite apside, dviem fasado bokštais. Architektas mėgdavęs neogotikos varijacijas, o aluntiškė šventovė yra neoromaninė. Tačiau turi ir kitiems K.E.Strandmanno darbams būdingą architektūrinį elementą - rozetę fasade. Alantos bažnyčia baltai nutinkuota, o kitos architekto projektuotosios – raudonų plytų. Statyba rūpinosi klebonas Domininkas Vainauskis. Iki 1909 m. bažnyčia buvo baigta mūryti, tačiau ilgiau užtruko vidaus darbai. Juos nutraukė prasidėjęs I pasaulinis karas. Tik 1921 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. Varpais spėta pasirūpinti iki karo, juos užsakius Lenkijoje, Vengruvo miestelyje veikusioje Antonio Vlodkovskio liejykloje.

Alantos varpų duomenys

Įdomu, kad visi trys Alantos varpai turi dovanotojų įrašus. Didžiojo varpo šone surinktas toks tekstas 2,5 cm majuskulomis: „NULIETAS KASZTU PETRO SABALAUSKIO / DEL ALANTOS BAŽNYCZOS. REDANT PARAPIJA KLEB. KUN. D.W.“ Raidėmis „D.W.“ kukliai, kaip ir pridera Dievo tarnui, pažymėti klebono Domininko Vainauskio inicialai. Virš pagrindinio ornamento juostos įrašyta: „ANT GARBĖS WISOGALINCZAM DIEWUI“. Rašybos klaidos neturėtų stebinti, juk liejykla – Lenkijoje. Tai rodo įrašas ovaliniame gamyklos ženkle: „ODLEWNIA A.WLODKOWSKIEGO W WEGROWIE“. Virš šio ženklo – pagaminimo metai – „1900 R.“; jie klaidingi, apsirikta vienu dešimtmečiu. Patikslinti metus nesunku pagal bažnyčios inventorius, o ir pagal tai, kad spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas buvo panaikintas 1904 m. Varpo pečius gaubia 16 cm pločio augalinio – architektūrinio ornamento juosta. Kitame nuo įrašų varpo šone išlieta reljefinė šv. Petro, kurio vardu krikštytas varpas, figūrėlė; jos dydis 17,5X 11,5 cm. Suteikti varpui donatoriaus vardą – tradicinė praktika.

Didžiojo varpo pagrindiniai matmenys tokie: skersmuo - 113 cm, aukštis - 111 cm, liemens ilgis - 94 cm, „ausų“ aukštis - 19 cm, graižo plotis – 20, 5 cm. Graižą puošia siaura (5 cm) grakštaus ornamento juostelė – tai būdinga beveik išimtinai tik A.Vlodkovskio liejyklos varpams. Varpo geležinis liežuvis yra 69 cm ilgio, jo bumbulas turi bronzinį 16 cm ilgio įdėklą.

Vidutiniojo varpo skersmuo yra 86 cm, aukštis - 84 cm, liemens ilgis - 72 cm, „ausų“ aukštis - 13 cm. Virš graižo įrašyti pagaminimo metai: „1910 R.“ Varpas pažymėtas tokiais įrašais 2 cm aukščio majuskulomis: virš graižo - „ANT SZLOWES SZWENCZAUSIOS PANOS MARIJOS“; ant vieno šono - „NULIETAS KASZTU JONO MACZONIO DEL ALANTOS / BAŽNYCZOS. REDANT PARAPIJA KLEB. KUN. D.W.“ Kiti šio varpo matmenys tokie: graižo plotis – 20,5 cm, iš gėlių supinto ornamento juostos plotis – 10,5 cm, su įrašu – 13 cm. Varpo liežuvis yra 66 cm ilgio, bumbulo skersmuo – 10 cm. Varpo kitame šone reljefiškai pavaizduota Švč. Mergelė Marija (figūros aukštis 19 cm).

Mažasis Alantos varpas nulietas metais vėliau kaip didesnieji, 1911 m. Jo skersmuo yra 72 cm, aukštis - 74 cm, liemens ilgis – 62 cm, graižo plotis – 18 cm. Liežuvio ilgis yra 55 cm, jo bumbulo skersmuo – 8 cm. Įrašo tekstas: „NULIETAS LEŠOMIS KAZIMIERO / ZIGIELIO IR IGNACO KORVELIO DEL ALUNTOS BAŽNYČIOS“. Varpo pečių ornamento juosta plati, augalinė, iš liaunų šakelių, susisukančių ties galais į stambias voliutas. Šakelių stiebai sueina į palmetes. Tokia juosta būdavo puošiamas dažnas Vengruvo dirbtuvių gaminys.

Visų trijų varpų liejyba kokybiška, ornamentų reljefas švarus. Varpų pakabos yra medinės, turi atsvaras, nes skambinama tradiciniu mūsų kraštui būdu – išlinguojant varpų korpusus. Buomų matmenys yra tokie: didžiojo – 54x23x160 cm, vidutiniojo – 46x20,5x142 cm, mažojo -39x16-112 cm. Virš didžiojo varpo buomo pritvirtintos atsvarai pora ąžuolinių trinkų.

Šviesios atminties kunigo, bažnyčių istoriko Kazimiero Girniaus (1925-1996) knygelėje „Alunta“ nurodyti ir dailiųjų varpų svoriai bei jų įsigijimo kaštai. Didysis šv.Petras esąs 2132 svarų (rusiškas svaras „funtas“ lygus 409,512 g), donatoriui Petrui Sabaliauskui iš Juotiškių kaimo jis kainavęs 1057 aukso rublius. Vidutinysis, Švč. Marijos Nekaltai Pradėtosios varpas, kurį aukojo bažnyčiai Jonas Mačionis iš Krivičių vienkiemio, esąs 1010 svarų, kainavęs 640 aukso rublių. Mažasis, kurį dovanojo Kazimieras Žigelis ir Ignacas Karvelis, sveria 550 svarų.

Alantos bažnyčia – nėra vienintelė Lietuvoje, turinti Antonio Vlodkovskio lietus varpus. Pavyzdžiui, meistras yra perliejęs 1907 m. Zibalų bažnyčios varpą. Minimi jo varpai, išlieti Tytuvėnams, Kauno seminarijai, Panevėžiui. Tačiau tikrai nedažnas atvejis, kad vienoje šventovėje būtų tos pačios liejyklos ir to paties meistro varpų komplektas.

Didelis netekties pavojus buvo varpams iškilęs I pasaulinio karo pradžioje, rusų karinei valdžiai paliepus nukabinti varpus kaip strateginę žaliavą ir paruošti evakuacijai į užnugarį. Į Aluntą buvo atvežti ir kitų aplinkinių bažnyčių varpai, tad išvežimui atiduoti seni mažesni, o naujieji užkasti žemėsna. Kaip džiaugėsi žmonės išsaugotų varpų gaudesiu karui pasibaigus!

Trumpai apie varpų liejyklą

Polesės krašte, Mazovijos vaivadijoje Vengruvo miestelyje XIX a. viduryje liejyklą įkūrė Antonis Vlodkovskis (A. Włodkowski, m.1920). Tikėtina, kad šis meistras – paskutinysis iš Vlodkovskių dinastijos, ilgai valdžiusios liejyklą Ružanuose. Ta vietovė dabartinės Baltarusijos teritorijoje garsėjo kaip didikų Sapiegų rezidencinis dvaras. Liejykla ten buvusi dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.

Meistro Antonio pagalbininku dirbo Jokūbas Kruševskis (J. Kruszewski, 1886-1946), kuriam ir atiteko verslas po įkūrėjo mirties. Pasakojama, tik mirties valandą meistras perdavęs svarbiausias gamybos paslaptis įpėdiniui. Dabar šios giminės jau ketvirtoji karta lieja varpus Vengruve, įkūrusi firmą „Odlewnia braci Kruszewskich“. Čia buvo išlieti laikrodiniai varpai ir Varšuvoje atstatytajai Karališkąjai piliai. O pats Vengruvo miestelis, XVII a. buvusi kunigaikščių Radvilų valda, garsėja bažnyčioje saugomu mago Tvardausko veidrodžiu. Jis sudaužytas, nes sakoma Napoleoną 1812 m. pamačius jame savo likimą. Ponas Tvardauskas – ir istorinė asmenybė, Žygimanto Augusto astrologas, ir lietuvių bei lenkų folkloro personažas. Pasak legendos, burtininko veidą galima pamatyti mėnulio pilnatyje...

Dailūs Alantos bažnyčios varpai turi ne tik liturginę bei meninę, bet taip pat ir memorialinę vertę, įlietais įrašais įamžinę bažnyčios statytojus, rėmėjus ir jų kilnius siekius.

Išlakieji Alantos bažnyčios bokštai

Didysis bažnyčios varpas - Šv. Petras

Didžiojo varpo puošyba

Šv. Petras, kurio vardu krikštytas varpas

Vidurinysis varpas, paskirtas
Švč. Mergelės Marijos garbei

Vengruvo liejyklos ženklas

Viduriniojo varpo puošyba

Mažasis Alantos bažnyčios varpas