Facebook
tree
en
Darbuotojams
Molėtų
krašto
muziejus

GIRDIMI, BET NEMATOMI

Apie Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpus
Prof. Libertas Klimka

Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia rudenio spalvose


Varpo dūžiai, ataidintys iš bažnyčios bokštų - tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Pagal senovinę tradiciją jais tris kartus per dieną kviečiama sukalbėti Viešpaties angelo maldą. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: didžiosios bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: Dūšia dangun, kūnas - žemėn... Netikėtai pasigirsdavo nerimastingi varpo dūžiai priešų užpuolimo, gaisro, kitų nelaimių metu. Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, nukreipia šalin audras ir kitas gamtos stichijas, sustabdo netgi ligų epidemijų plitimą. Apie tai byloja įrašai kai kuriuose varpuose. Tik skambinti tokiais atvejais reikėdavo ypatingu būdu – į vieną varpo pusę. Istoriografiniai šaltiniai mini apie seną tradiciją duoti priesaiką ar sutvirtinti sandorį, atliekamus po varpais. Aukštaitijoje žinomas paprotys, kad vagystę galima pagarsinti varpams skambant. Tautosakos kūriniuose – legendose ir padavimuose – varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Apskritai varpų garsai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės.
Taip smarkiai sureikšminus varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Ir žinia, meistrai dažnai išrašydavo liejinyje savo vardą, gamybos metus, liejyklos vietą, užsakovus ir mecenatus.
Varpo istorija prasidėjo Rytų tautų kultūrose. Tačiau pradžioje tai tebuvo iš metalo skardos sukniedyti dirbiniai, dažniausiai keturkampės skerspjūvyje formos. Legenda byloja, kad pirmąjį bronzinį varpą apie 410 m. nuliedino vyskupas Poncijus Meronijus Paulinas, formą nusižiūrėjęs iš vėjų blaškomos pievų gėlės - varpelio. Vyskupas gyveno Italijos šiaurinėje provincijoje Kampanoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas lotyniškai vadinamas kampana, o mažas signalinis arba „signaturka“ - nola; tokiais vardais jie įrašyti ir bažnyčių inventoriuose. Bažnyčiose varpai pradėti naudoti nuo VI amžiaus. Šaukimą į pamaldas varpais įvedė popiežius Sabinijonas 604 m. Nuo 703 m. pradėta jais skambinti ir per laidotuves. Palaipsniui varpas tapo labai svarbiu bažnyčios liturginiu priklausiniu. Atsirado tradicija juos pakrikštyti prieš įkeliant jį į bokštą, apgaubus krikšto marškinėliais. Ir jo dalių pavadinimai – tarsi žmogaus: pečiai, ausys, liemuo, liežuvis... Varpų vardai parenkami pagal bažnyčių titulus arba fundatorių, dignitorių atminimui.
Lietuva turėjo gražias bronzos liejininkystės tradicijas, aukštumas pasiekusias XVII a.; amatas ėmė smukti ir menkėti XVIII a. antroje pusėje. Priežasčių tam buvo ne viena: ekonominė ir politinė krašto suirutė, užsienio liejyklų konkurencija. Rusų valdžia nepalaikė šio amato plėtros maištingoje provincijoje, žinodama apie galimybę panaudoti liejyklas ginklams gaminti sukilimo metu. Kita vertus, neturint bronzai vietinių žaliavų, o transportavimo kaštams nuolat pingant, vis didesnę konkurenciją ėmė sudaryti atvežtiniai gaminiai. Ypač tokios tendencijos išryškėjo atsiradus geležinkeliams.
Varpams, kaip ir knygoms, tinka lotyniškas posakis: Habet sua fata (kiekvienam savo likimas). Karų metu išgrobstyti, sunaikinti, ne vienas buvo sunaudotas kaip žaliava amunicijai. Parapijiečiams tekdavo varpus išmoningai saugoti, slapstyti net užkasant į žemę. Pirmojo pasaulinio karo metu atsitraukiant rusų kariuomenei, varpai į Rusiją buvo išvežami masiškai. Bažnyčių ir cerkvių duomenimis, kraštas neteko pusaštunto šimto varpų. Tik dalį jų pavyko susigražinti į Lietuvą 1920 m. taikos su Rusija sutartimi. Tačiau revindikacijos procesas, vykdomas bolševikinės valdžios, buvo itin chaotiškas. Sugražinti tik tie varpai, kurie buvo suvežti į artilerijos sandėlius Maskvoje; provincijoje saugotų varpų likimas lieka neaiškus. Viso neatgauta 576 varpų. Neretas atvejis, kad varpas atsidurtų visai kitos parapijos bažnyčioje. Atstatant kurią nors sudegusią bažnyčią, varpai būdavo ir skolinami. Antrojo pasaulinio karo metais jau vokiečių valdžia varpus rekvizuodavo, tačiau tvarkingiau, pirmučiausiai neturinčius didesnės istorinės ar meninės vertės. Tad bažnyčių varpų likimai liudija mūsų istorijos žingsnius...
Šiandieninės paminklosaugos požiūriu varpai, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus, yra didelė kultūros paveldo vertybė. Nemažai iš Lietuvoje esančiųjų istorinių varpų įtraukti į valstybinį registrą, tačiau tik nedaugelis yra moksliškai aprašyti, visapusiškai išanalizuojant jų ypatybes ir istorinę vertę. Svarbūs yra ne tik liedinti savajame krašte, bet ir atvežtiniai, pagaminti pagal užsakymus varpai, nes teikia žinių apie prekybinius, ekonominius, konfesinius krašto ryšius.
Prakilnūs varpų garsai gražiai įsilieja ir į šiuolaikinio modernaus gyvenimo šurmulį. Pirminė arba praktinė bažnyčios bokštų funkcija - varpams sukabinti. Nuo bokštų aukščio priklauso garso sklidimo tolis. Dažnas miestelis ar bažnytkaimis didžiuodavosi savųjų varpų skambumu, girdimumu. O iš kaimyninių ir nepiktai pasišaipydavo, garsažodžiais pamėgdžiodami jų varpo dūžius.

Tokie buvo Molėtų bažnyčios bokštai (prieškarinė nuotrauka)


Molėtų bažnyčios iškilieji bokštai neabejotinai buvo projektuoti galingam varpų gausmui. Juolab, kad ir šventyklai statyti parinktas gražus kalnelis. Molėtų parapija – viena pirmųjų Lietuvoje, įsteigta netrukus po krikšto priėmimo. Vizitacijų raštuose bažnyčia minima nuo 1522 m. 1903 m. kunigas Kazimieras Bandzevičius su parapijiečiais pradėjo mūrinės bažnyčios statybą, o 1907 m. jau pastatytą šventovę konsekravo Vilniaus vyskupas E. Roppas. Kaip žinia, 1944 m. bažnyčios bokštai buvo nudaužti. Kad bokštai netaptų orientyru priešo artilerijai, - toks buvo pretekstas barbariškam aktui. Juos pavyko atstatyti 1977m., tačiau nebe tokius išlakius.

Didysis varpas – plieno liejinys iš Bochumo
gamyklos Vokietijoje

Didžiojo varpo fragmentas su dedikaciniu įrašu ir
sutvirtinimo lanku


Užkopę į kairiojo bokšto aukštybes, pamatytume tris varpus. Didysis bažnyčios varpas yra išlietas iš plieno garsioje Vokietijos gamykloje Bochumo mieste. Ant varpo liemens iškiliomis didžiosiomis 2 cm aukščio raidėmis išlieti fundatorių vardai; tai Antanas ir Marijona Žukauskai. Varpo aukštis yra 83 cm, liemeniu - 69 cm, jo skersmuo - 88,5 cm. Svoris galėtų būti apie 400 kg. Varpas daužtas; jis remontuotas, sutvirtinant privirintu žemiau pečių geležiniu lanku. Matyt, taip gydytos karo padarytos žaizdos. Deja, tuo lanku uždengti ir varpo pagaminimo metai; dokumentuose jie įvairuoja: 1920 m. ar 1922 m. Vis tik tai būtų vienas pirmųjų gamyklos Bochumer Verein fur Gusstahlfabrikation liejinių Lietuvoje. Garsioji „guštalinių“ varpų Bochumo gamykla veikė nuo 1851 m.; jos gaminiai nebuvo tokio sodraus balso kaip bronziniai, tačiau žymiai pigesni. Žmonės pasakoja, kad varpą užsakė molėtiškių Žukauskų šeima pradingusio Amerikoje sūnaus atminimui.

Mažesnieji Molėtų bažnyčios varpai

Revindikacijos įrašas dažais ant vidutiniojo varpo


Įdomus ir antrasis bažnyčios varpas. Neturi jis jokių įrašų ar ornamentų, tačiau gražios proporcijos leidžia spėti jį esant liedintą XVIII a. Tai bronzos liejinys; varpo aukštis yra 39 cm, skersmuo - 51,3 cm, karūnos ausys, įleistos į pakabos siją - 8 cm. Ant šono raudonais aliejiniais dažais išrašytas numeris „88“ ir raidės kirilica „П. K. б. M.“ Tai liudija, kad varpas I pasaulinio karo metu buvo išvežtas į Maskvą. Tik nežinia, iš kurios parapijos. Kaip rodo inventoriniai dokumentai, šis 112 kg svorio varpas Molėtų bažnyčiai paskirtas 1926 m. sausį, vykdant revindikaciją pagal taikos sutartį su Rusija.

Vilniškio meistro Tomo Apanavičiaus 1751 m. varpas


Po šiuo varpu kabo kiek mažesnis kitas bronzinis varpas. Įrašas 2 cm pločio rumbeliais išskirtoje juostoje skelbia „JESVS MARIA SONNET IN CORDIBVS NOSTRIS ANNO 1751“ (lotyniškai: Jėzaus ir Marijos vardai skamba mūsų širdyse, 1751 m.). Įdomi čia yra skaičiaus „1“ senoviška rašyba, tarsi su kojele. Varpo matmenys tokie: visas aukštis - 45 cm, liemeniu - 37, 5 cm, skersmuo - 45 cm, graižo plotis - 11 cm, karūnos ausys - 8 cm. Kiek žemiau įrašo – graži subtilaus ornamento juosta. Ji sudaryta iš arkučių, atremtų į trijų skilčių lapelius, o kiekvienos arkutės viduje yra po rozetę iš šešių taškelių. Istoriniu požiūriu tai pats vertingiausias Molėtų bažnyčios varpas. Nors meistras savo vardo ir neįrašė, bet pagal analogus bei poetišką įrašą varpą galima priskirti žinomam Vilniaus liejikui Tomui Apanavičiui. Jo ir sūnaus Antano dirbiniai sostinės bažnyčioms buvo ypač reikalingi po baisaus 1737 m. gaisro. Meistrų varpai pasižymėjo gera kokybe, liejinio paviršiaus lygumu. Tačiau dažniausiai tai nėra dideli varpai; matyt, tokios tebuvo dirbtuvių galimybės. Labai panašų į molėtiškį, tik kiek mažesnį varpą turi Videniškių bažnyčia; galima manyti, kad tiedu liejiniai sudarė komplektą. Dar iki mūsų dienų Tomo Apanavičiaus varpus yra išsaugojusios Vilniaus Šv.Rapolo, Jašiūnų, Švenčionėlių ir Zibalų bažnyčios.

Mažojo varpo ornamento juosta ir įrašo fragmentas


Vertas paminėti ir nedidelis (16 cm aukščio ir 20 cm skersmens), bet įdomus varpelis, saugomas Molėtų bažnyčios zakristijoje. Jame iškaltas žodis „Wilno“ ir raidės „L.O.P.P.“. Tai visuomeninės organizacijos „Oro ir priešdujinės gynybos lyga“ priklausinys, naudotas kaip signalinis karo pavojų atveju.
Visi Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai yra vertingi technologijos, dailės ir istorijos paminklai. Tenka apgailestauti, kad įkelti į bokštą, varpai yra nematomi parapijonims ir miesto svečiams; sutvarkius prieigą, jie galėtų tapti ir turistiniu objektu. O jų aprašymai su nuotraukomis pritiktų prie bažnyčios istorijos aprašo.