Facebook
tree
en
Darbuotojams
Molėtų
krašto
muziejus
Stovykla

 

 

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ aiškinamas žodis „nosinė“ – tai kišeninė audeklo skepetaitė nosiai, rankoms, veidui šluostyti: „Nusišluosčiau prakaitą nosine, skepetėle“, „Ji man mojavo balta skepetėle“. Etnologas L. Klimka temą įvardija kaip labai specifinę ir netyrinėtą. Anot jo, nosinaitės kaip tautinių rūbų elementas atėjo iš bajorų socialinio sluoksnio, dvaro kultūros, jos buvo naudojamos kaip flirto ženklas, vienokių ar kitokių jausmų išraiška. Liaudies kultūroje nosinės byloja apie merginos darbštumą ir nagingumą.

Etnografės O. D. Aleknienės teigimu, rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad nosinė naudota jau XVI a., ji buvo prabangos dalykas ir ją galėjo turėti tik aukštuomenės atstovai. Tokios šilko ir batisto skepetaitės kainavo nepaprastai brangiai. Spaudoje rašoma: „Anglijos karalius Karolis II turėjo dvi nosines ir  jomis labai didžiavosi. Turtingesnis buvo tik prancūzas Henrikas IV. Jis turėjo keturias nosines ir vieną galėjo padovanoti širdies damai Gabrielei, kaip ištikimos meilės simbolį. Išsiuvinėta ir kvepalais apšlakstyta nosinė turėjo sužavėti kitos lyties atstovą, taigi ji vaidino meilės įkvėpėjos vaidmenį ir buvo vadinama Veneros skepetaite. Tikroji nosinės paskirtis atsiskleidė viename Prancūzijos teatre, kai širdį veriančioje scenoje prancūzų aktorė Diušė išsitraukė iš kišenės nosinę ir nesigėdydama nusišluostė ašaras bei nusišnypštė nosį. Tokiu drąsiu poelgiu ji metė iššūkį publikai, šioji garsiai kukčiodama, pakartojo aktorės judesius. Taip nosinė pradėta naudoti Paryžiuje, o paskui ir visoje Europoje.“

Dėl tokios praktinės paskirties daugelyje šalies muziejų šių tekstilės eksponatų yra sukaupta labai mažai. Nacionalinio muziejaus fondų saugykloje saugomos dvinyčiu ir keturnyčiu audimo būdais išaustos nosinės iš Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos, o į fondus jos pateko dėl savo kilnios paskirties – buvo klojamos ant staltiesės po lėkšte. Muziejininkės saugo balinto lino nosinaites, kurių vienas kamputis papuoštas baltais medvilniniais siūlais išsiuvinėtomis monogramomis, o vėlyvesnių metų – spalvotais siūlais išsiūtomis gėlių puokštelėmis. Abiejų puošybos rūšių nosinės yra puoštos nėriniais.

Lietuvių piršlybų ir vestuvių papročiai byloja, kad dėl visko galutinai susitarus, piršlys iš nuotakos, kaip sutikimo tekėti ženklą gaudavo jaunajam parnešti nosinę, rištuvus ir juostą (A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė–Šaknienė, Lietuvių šeima ir papročiai. – V., 2008, p. 295), išsiuvinėtą nosinę ir juostą (Klimka L. Lietuviškų tradicijų skrynelė. – V., 2014, p. 18). Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo paplitęs paprotys piršlio atsivežtą rūtomis puoštą degtinės butelį statyti ant stalo patiesus baltą skarelę (I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. – V.,1977, p. 14), nosinę, piršlio butelį dengianti nosinaitė – dovana merginai už „atkimšimą“. (Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė–Šaknienė, Lietuvių šeima ir papročiai. – V., 2008, p. 297). Jaunikio vainiką nuotakai perduodavo ant nosine ar šilkine skarele uždengtos lėkštelės (I. Čepienė Lietuvių tradicinės vestuvės. – V.,2012, p. 339). Kupiškio apylinkėse į sužadėtuves jaunikis atsiveždavo kepalą duonos, tardamas, kad jaunąją „pasodins ant savo duonos“. Mergina jam paduodavo nosinaitę su rūtų puokštele (Klimka L. Lietuviškų tradicijų skrynelė. – V., 2014, p.127). Suvalkijoje per jaunojo išleistuves motina priešais sūnų padėdavo balta nosine uždengtą lėkštę, į kurią pradedant piršliu ir pabroliais, vyrai dėdavo pinigų, moterys – rankšluosčių, drobės stuomenį marškiniams (Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas. – V.– 1981, p. 126). Nuotakos namuose tėvai irgi padėdavo pridengtą nosine lėkštę, į kurią jau būdavo įdėję pinigų (ten pat). I. Čepienė apie lietuvių liaudies vestuvių veikėjus, remdamasi J. Baldausko sudarytu leidiniu „Pirktinės vestuvės“ (1936) atskleidė, kad Dzūkijoje ir Aukštaitijoje dar iki šiol jaunikio vyriausias pabrolys per vyriausią jaunosios pamergę nuo jaunikio perduoda vainikėlį, uždengtą balta nosine, o kartu su juo – pinigų vainiko priėmėjai, o ši atsidėkodama pabroliui siunčia dovaną – nosinę arba juostą (I. Čepienė Lietuvių tradicinės vestuvės. – V.,2012, p.25). Užnemunėje vyriausias pabrolys prieidavo prie jaunosios stalo, laikydamas už kampučių baltą nosinę, su prisegtu rūtų vainikėliu. Vyriausioji pamergė įteiktą vainikėlį prisegdavo jaunajai prie kasų, paimdavo iš lėkštelės pinigus, o į jų vietą padėdavo nosinių: vieną sulankstytą trikampiu, su rūtos šakele – jaunikiui, kitą piršliui, likusias pabroliams (A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos. – V., 1967, p. 27).

Vyresnio amžiaus moterėlės prisimena, kaip kaimo vakaruškose po trankaus šokio siuvinėtomis nosinaitėmis šluostydavosi prakaitą. Nosines, kaip ir drabužius, skalbdavo pelenų šarmu, kurį pasidarydavo į vandenį įbėrę medžio pelenų. Šiame vandenyje užmerkdavo nosines, paskui rankomis ištrindavo, o kad netektų lyginti – šlapias ištampydavo ir patiesdavo pievoje arba užmesdavo ant kieme augančių serbentų krūmų.

Šnekamojoje kalboje nosinė buvo vadinama šnypštuku. Šis žodis kildinamas iš vokiečių kalbos (Schnebdok, Schnupftuch; LKŽ XV 185). Iš žodyne pateikiamų pavyzdžių matyti šnypštuko paskirtis: „Ar šnypštuko neturi, kad su rankove nosį brūžini?“, „Šnypšk nosį į šnypštuką, o ne į aslą“, „Kur pasidėjai šnypštuką – iš nosies didžiausias ubagas lenda“, „Į šnypštuką įsirišk tų sėmenų saują“. Biržų krašte užrašytame sakinyje „Kai nupynė vainikėlį, suvyniojo šnypštukėly“ atsispindi  vestuvių papročiai. Kai matyti iš kelnių išlindęs marškinių kampas, pajuokaujama: „Šnypštukas išlindęs – susikrečiok“. Apie švaros, tvarkos stokojantį gali būti sakoma: „Tavo šnypštukas kaip autas“. Liaudies išmintis, pastebėjimai, pajuokavimai apie nosinę ir tekančią nosį atsispindi patarlėse bei priežodžiuose: „Bobų bankas – kojinė, piniginė – nosinė“, „Raštininkai popieriukais, o siuvėjai – nosinukais“ (siuvėjo priežodis apie sėdynės šluostymą), „Vasarą vartus kilnosi, žiemą nosį šluostysi“, „Dar snarglio nenusišluosto, o jau vyru dedas“, „Šventą dieną žydai nė nosies nešluosto“. Beturtis, dirbtinai demonstruojantis savo aukštesnę kilmę, pašiepiamas: „Šnypštukas rankoje, šūdas kišenėje – toki ano panaberija“ (pavyzdžiai iš LLTI Patarlių ir priežodžių kartotekos). Sapnuoti nosinę reiškia nusiminimą, ginčus, o šilkinę – meilę.

Pašarvotam mirusiajam į sunertas ant krūtinės rankas tikintieji įdeda baltą nosinę, kartais ir galelį žvakės „grabnyčios“ arba religinio turinio paveikslėlį, rožinį, nosinę. Jie tikisi, kad velionis ir aname gyvenime galės melstis ar nusišluostyti nosine ašaras.

2017 m. liepos 17–19 d. Naujasodžio kaime organizuojama XIX respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla „Žaliasis laumžirgis“  bus skirta nosinių puošybai. Visoms išstudijavusioms papročius ir tradicijas, senus puošybos elementus, jų raštus ir techniką atsiras galimybė sukurti naujų ir gražių darbelių.

Nijolė Aleinikovienė
Molėtų krašto muziejininkė etnografė