Ar lauksime barsuko?..
Trumpa mūsų laikų žmogaus atmintis... Ar kas prisimena kokia buvo Naujųjų metų saulė sausio1-ąją? Net ir aš nepamenu... Protėviai kažkaip gebėdavo prisiminti, antraip argi būtų išlikę pastebėjimai iki mūsų dienų: „Jei Naujųjų metų saulė buvo skaisti – bus geri metai, jei ne –blogi.“ Dabar beliks laukti sausio 25-osios – etnografinio ir metereologinio žiemos vidurio, arba pusiaužiemio, ką apie tolimesnius metų orus mums pasakytų barsukas. (O gal meška ar ežys?)
„Tautosaka byloja: jeigu pusiaužiemį barsukas išlenda iš olos ir diena saulėta, pamatęs savo šešėlį jis išsigąsta ir eina atgal į guolį, verčiasi ant kito šono ir užmiega. Tai rodo, kad pavasaris bus vėlyvas. Jeigu oras apniukęs, be saulės, barsukas išlenda iš urvo, pripėduoja ir daugiau miegoti neina. Tuomet tikėta, kad kita žiemos pusė bus šiltesnė, o pavasaris ankstyvas.“
Kaip ten bebūtų, bet pavasaris, anksčiau ar vėliau – tikrai ateis, o žiemą teks varyti kovo 4-ąją – per Užgavėnes. Jei varysim tyliai, ji gali sugrįžti ir kovą, ir balandį. Teks nusiteikti triukšmingam išvarymui, o kad nusiteikimas būtų stipresnis, siūlau žvilgtelti į kronikininkų užrašus.
Kronikininkas Albrechtas Kranz rašo, kad 1322 m. žiema buvo baisi tikrąja ta žodžio prasme, Baltijos jūra buvo užšalusi daugiau kaip 20 km nuo kranto. Iš šio kronikininko raštų galime susidaryti įvaizdį apie to meto prisitaikymą prie oro sąlygų. Vokietijoje buvo į arklių vežimus prikraunama prekių ir Baltijos jūros ledu gabenama į Klaipėdą, Rygą ir toliau į šiaurę. Pirkliams ir keleiviams pailsėti ant ledo per kelis kilometrus nuo kranto buvo pastatytos pašiūrės.
Smarki žiema buvo ir 1642 metais. Kaip rašoma 1938 m. leidinyje „Jaunasis ūkininkas“ (Nr. 8) – ežerų ledo storumas buvęs 1 metro. Kita žiema, kurią jau prisimename iš istorijos vadovėlių, buvo 1812 m, žiema, kai tuomet ir per Lietuvą, gal net Molėtų žemėmis, žygiavo Napoleonas su savo armija. „Žiemai užėjus, kariai krito nuo šalčio, kaip musės.“
1856 m. ant Nemuno krantų tebestūksojo ledų kalnai dar gegužės viduryje. 1883 m. iškrito kalnai sniego, ūkininkams nespėjus nukasti bulvių ir nuimti nuo daržų burokų bei kopūstų. Paskui buvo įnikęs toks šaltis, kad žmonės bijoję iškišti net nosies iš namų...
Nepaprastu šaltumu pasižymėję ir 1916 m. ir 1928 m. žiemos. Kaip rašoma, 1916 m. žiemą šaltis svyravęs nuo 10 iki 35 laipsnių ir užtrukęs iki balandžio pradžios. Ledas ne tik ežeruose, bet ir upėse buvęs metro storumo. 1928 m. šalčio rekordas užfiksuotas Kybartuose – 42 laipsniai. Matyt, šaltis spaudė visur, nes tais metais iššalo daugybė sodo augalų, vaismedžių, nelaimių būta ir žmonėms.
Tas pats „Jaunojo ūkininko“ leidinys pateikia žinių ir apie šiltas žiemas, kai sodai žydėję ir žiemą. „Senuose raštuose yra pasakojama, kad dvyliktame amžiuje, kuriais tai metais medžiai mūsų krašte buvo išsprogę prieš Kalėdas, o sausio pabaigoje jie jau žydėjo. Tais metais pirmieji vaisiai prinoko balandžio viduryje. Žinoma, tada obelų ir kriaušių, tokių, kaip dabar turime, nebuvo. Čia gali būti kalba tik apie laukinius vaisius, javus, riešutus. Tuose pačiuose raštuose pasakojama, kad žiemos nebuvo ir 1289 m.
Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikais taip pat poros žiemų pasitaikyta be sniego. 1420 m. žmonės laukus dirbo jau vasario mėnesį, o vasario pabaigoje pradėjo sprogti medžiai. Vėlesniais laikais tokių šiltų žiemų nepasitaikė. 1923 m. nebuvo užšalusios upės dar sausio pradžioje. 1925 m. sausio ir vasario mėn. vidutiniška temperatūra buvo 8 - 10 laipsnių.“
Regis, kartotis mėgsta ne tik istorija, bet ir orai... Senovėje tikėta, kad Sausio 25-ąją, apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną, lūžis vyksta ir gamtoje, todėl koks šios dienos popiečio oras, manyta, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė.
Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė
