Balandis – su verba

Balandis – bemaž laukiamiausias pavasario mėnuo, nes kiekviena diena, kiekviena šventė siejasi su pirmosios pavasario žalumos laukimu, gero derliaus, sveiko, gražaus ir dosnaus gyvenimo siekiamybe. Nuo pat balandžio 1-osios – Saulės laimėjimo, pavasarinių ūkio darbų pradžios, balandžio 4-osios – Šv. Izidoriaus arba Pirmosios vagos dienos, balandžio 8-osios – gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos saugotojos Jorės dienos iki pat balandžio 25-osios – Šv. Morkaus dienos, kai jau galima sėti morkas – visos mintys buvo apie ūkio darbus ir kaip turėti kuo daugiau skalsos. Neretai tam pasitelkdavo ir burtus, nors gal reiktų sakyti „tikėjimus“, atlikdavo tam tikras apeigas.

Vargu ar kas šiandien betepa lašiniais plūgus, tikėdami, kad nuo tokio patepimo laukai bus vešlūs, juolab, kad kiaulininkystė Lietuvoje – bebaigianti išnykti, o ir plūgai, matyt, seniai iškeliavę į metalo supirktuves, arba atlieka tik ekspozicinę funkciją muziejuose ar sodybose. Tačiau niekas netrukdo mums įsivaizduoti, kai kam gal ir pajausti, su kokia atida ir vidiniu pasididžiavimu  šeimininkas  su šeimininke, apsivilkę švarius lino marškinius, pasiėmę duonos ir druskos, eina prie arklių. Moteris stebi, kaip josios vyras, prieš kinkydamas arklį, apveda jį triskart aplink plūgą, o priėjęs ariamą lauką – pirmiausia pabučiuoja žemę. Arti pradeda prieš vėją: iš Rytų į Vakarus arba Šiaurę. Grįžusį artoją jau pasitinka merginos ir atgaivina, apliedamos vandeniu. Ir tai ne šiaip sau noras paišdykauti (nors mūsų akimis kaip tik taip ir atrodo),  o apeiginis laistymas, tikint, kad arkliai bus riebūs ir javų sausra neišdžiovins.

O kai jau pirmąkart iš tvartų išgindavo galvijus, turėdavo juos pasmilkyti verbos šakele, mintyse turėdami norų: kad karvės būtų pieningos, kad prieauglio būtų daug ir gero, kad ligos nepultų... Norų būta be galo daug... Gal todėl, kad, ko gero, jų vienintelių, esančių žmogelių galvose, niekas nedraudė ir negalėjo uždrausti, išskyrus patį jų turėtoją.

Šiandienos žmogus, kaip sakė Molėtuose klebonavęs V. V. Cukuras dar 2002 m., nedaug kuo skiriasi nuo Jėzaus laikų žmogaus. „Ir mes šiandien norime, kad Dievas mūsų ligas išgydytų, kad darbu aprūpintų, kad pinigų duotų... kad ilgai ir laimingai gyventume šioje Žemėje“. Bet, kad tai pildytųsi, reikia, rodos, visai nedaug – pačiam daryti gerus darbus arba bent jau pasistengti nedaryti blogų. Tuomet ir Dievuliui, ir mums patiems lengviau...

Iš Biblijos žinome, kad likus savaitei prieš nukryžiavimą Jėzus įžengė į Jeruzalę, ir žmonės jį pasitiko palmės  šakelėmis. Būtent šį įvykį ir žymi Verbų sekmadienis. Pirmasis pasaulyje Verbų sekmadienio šventimas su verbomis, dalyvaujant procesijoje, žinomas  nuo IV a., Europą pasiekė tik VII a., o verbų šventinimas – X a. Ir šiandien daugelyje pasaulio kalbų verbos tebevadinamos Velykų palmėmis, nes bažnyčiose daugelyje Europos šalių naudojamos palmės šakelės, o ten, kur palmės neauga, žmonės sugalvojo naudoti kitokias žalumas, simbolizuojančias pavasario atgimimą.

Lietuvoje žmonės nuo seno verboms naudoja kadagio ir blindės ar karklo šakeles su švelniais „kačiukais“, kurių forma primena ir  mažus kiaušinukus. Aukštaitijoje iš jų rišamos puokštės ir tai yra tikroji mūsų verba, nors kituose Lietuvos regionuose jos dar  puošiamos spalvotais kaspinėliais, popieriaus karpiniais, girliandomis ar religiniais simboliais, bet tai jau daugiau nusižiūrėta puošyba nuo slaviškų tautų. Nusižiūrėti nėra blogai, jei tai pakiša mintį dar geresnei idėjai. Juk žiūrėjimas į ryškias kaimynų verbų puokštes bus pakišęs mintį ir Vilniaus krašto moterims rišti verbas iš įvairių džiovintų žolynų.

Kaip sako etnologė Gražina Kadžytė, XIX a. pradžios nuotraukose, kur užfiksuota Verbų sekmadienis Vilniaus krašte, sausų žolynų verbų dar nematyti, tik kaduginės. „Tik tokios ir turi apeiginę prasmę – išplakti, pažadinti gyvybę. Pabandykite ką nors išplakti puošnia sausų žolynų verba – nei verbos liks, nei bus plakta.“

Kad verba būtų veiksminga, turėtų apsauginę paskirtį, reikia tą, kadaginę, nusinešti į bažnyčią ir pašventinti.  Tokiomis verbomis buvo smilkomi namai, tikint, kad padės išsaugoti sveikatą, gausins derlių ir apsaugos nuo perkūnijos. Prieš sėdami javus, verbos spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus, verbos šakutę įkišdavo į dirvą, verba paliesdavo ir pirmąkart į ganyklą genamus gyvulius... Atnešta iš bažnyčios, verba dažniausiai rasdavo vietą prie Šventųjų paveikslų. Tačiau pirmiausia ja reikėdavo ką nors nuplakti: „Ne aš plaku, verba plaka, po savaitės jau Velykos! Ar žadi margutį?“ Nuo Verbų sekmadienio prasideda didysis ruošimasis Velykoms...

 

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė