Dalios Stalauskienės piešinių ant stiklo paroda „Margi stiklai“
Dalia Stalauskienė
2024.03.30 - 2024.05.15
Pavienės mintys lanko nuolat. Jos nesirenka laiko – būna net vasarą tyliai prieš miegą snaige nusileidžia ant rugiagėlės žiedo. Kartais rudenį, vaikštant po mišką, pernykščiu paukščiu suka lizdą šimtametės skrynios raštuose. Arba, lyjant lietums, aukso žuvies pavidalu įsitaiso apatinėse medžio šakose, kad kiek iš aukščiau apžvelgtų savo trijų ežerų raibuliuojančią karaliją. Dar – viduržiemy nubumbsi ant vazos vaikystės sodų obuoliukais, jos nesudaužydamos. Ir eglučių eile bėgioja įkalnėn ir pakalnėn, ieškodamos vietos, kur patogiausia būtų stabtelėti per Kalėdas. Išsirenka gilesniąją pusnį ant piliakalnio, būsimo paveikslo centre kartu su paukščiais.
Regiu jas kasdien. Manau, visos ateina iš bendros pasaulio tvarkos, buvusios ir esamos, prašosi būti atpažintos, išsakytos ant stiklo, nuspalvintos, išpuoštos, įrėmintos. Ir sukabintos ten, kur yra laukiamos. Iliustruotos Pavienės Mintys kviečia pajusti šventę – juk spalvinu tai, kas nematoma, kad pamatyčiau ir parodyčiau.
Kuriu jau seniai. Vaikystėje mokyklos metais pradėjau karpyti popieriaus karpinius. Vėliau, studijuodama Šiauliuose pedagogiką su dailės specializacija, gavau pirmąsias žinias apie piešimą, tapybą, kompoziciją. Sovietmečiu dailės priemonių pasirinkimas buvo labai ribotas, o popierius ir žirklės visada būdavo po ranka. Būtent su karpiniais studijų metais pradėjau dalyvauti parodose – bendrose su kitais kūrėjais, vėliau gaudavau pakvietimų surengti ir personalines. Šeimoje menininkų nebuvo, tačiau augau apsupta darbščių artimųjų. Tai irgi labai svarbu – rankose turi „gyventi“ darbas. Tad normalu, kad įsijungia ir mintys – ką dabar? Namuose buvo verpiama, mezgama, siuvama ir siuvinėjama šalia įvairiausių kitų buities ir sodybos darbų.
Stiklo dažus atradau gerokai vėliau. Juos išbandžiau ant stiklo šukių, stiklinių, puodelių. Kūrybiniai ieškojimai atvedė prie piešinių ant stiklo – paveikslų. Vitražiniai dažai, skirti skaidriam žiūrėjimui, užtepti ant stiklo, man nepasirodė labai gražu. Uždengus foną spalvoto popieriaus fragmentais, stiklo lakštą belikdavo įrėminti. Taip išgavau dvisluoksniškumo įspūdį bei gerokai tapybiškesnį vaizdą savo paveiksluose, kur sudėliotos kompozicijos pagrindas yra linijinis piešinys. Eksperimentuodama susigalvojau savitą kūrybos techniką, kuria dirbu iki šiol.
Apie stilių. Neturiu ką pasakyti. Neieškojau jo, neturėjau įsivaizduojamo tikslo. Matyt, savaime pats susiformavo per ilgus metus. Svarbu, kad galėjau kurti laisvai ir intuityviai. Neturėjau menininkų dievukų, dailininkų, kuriais būčiau norėjusi sekti, lygiuotis į juos ar panašiai. Tiesa, pagrindinis įkvėpėjas buvo ir tebėra senasis liaudies menas – buities rakandų drožiniai ar audinių raštai. Pro juos akis nepraslysta – tiek vartant knygas, tiek gyvai pamačius, stabteliu ilgiau, norėdama įžvelgti visumą ir detales, primityvų braižą ar linijų netobulą ritmą. Ir simbolius – ypač. Dar gamta. Jos linijos, formos, spalvos, metų laikai... Ten pilna visko! Kaip ir liaudies dainų tekstuose.
Visa tai yra lobynas mano fantazijai. Iš jų susidėliojo patys gražiausi darbų ciklai: Visata – lizdas, Seno parko portretai, Protėvių buities diktantai, Dvylika kalendoriaus lapelių, Lietuviškos dainos ir kt. Bei gausybė pavienių darbų, pasklidusių plačiai ne tik Lietuvoje, bet ir į svečias šalis.
