Gražaus laukimo...

Vainikai nupinti, žvakelės sustatytos – prasidėjo Saulės grįžtuvių laukimo metas.
Šv. Andriejus mūsų krašte lapkričio 30-ąją neprivertė sniego, tad visiems suaugusiesiems, ypač vairuojantiems automobilius, taip pat ir kelininkams galėtų būti palankus žiemos sezonas, o kad vasarojus bus prastas, pupos, žirniai ir vikiai ne tokie dideli užaugs, anokia čia bėda, ūkininkai pasitręš, ką ir taip daro kasmet, nes žemės pas mus ir taip prastos, o  miestelėnams teks pasikliauti turginėmis močiutėmis.
Nebuvo nei šalta, nei saulė švietė, vadinasi, bus prastas ir daržovių derlius, bet, kaip ir keletą dešimtmečių, gelbėsimės atvežtinėmis, nebent išradingos mamos ir močiutės išaugins jų saviems poreikiams. 
Regis, buvo drėgna. O senoliai tuomet tvirtindavo, kad puikiai rugiai derės. Na, bent jau turėsime duonelės, iš bado nemirsime...
Kadangi ir šaltuko nebuvo, tai gal ir vasara bus vėsesnė, ir Perkūnas nesitrankys?
Sumišusi gamta - žiūri į mus, nemažiau sumišusius...
Gal Šv. Liucija padės rasti atsakymus? Juk ji  - Šviesos nešėja. Senoliai sakydavo, kad kiekviena diena nuo gruodžio 13-osios yra atitinkanti kitų metų mėnesių orus. Tad, koks bus oras gruodžio 13-ąją, manyta, kad toks bus ir naujųjų metų sausio mėnesį, kokia gruodžio 14-oji – toks ir vasaris ir t. t.
Senasis Pasaulis jau seniai susimaišęs su Naujuoju.
Bažnyčiose prasidėjo naujieji liturginiai metai, visi laukiame Kalėdų, laukiame kūdikėlio Jėzaus gimimo. 
Pirmąjį advento sekmadienį   degame Pranašo, arba Vilties žvakę, antrąjį – Betliejaus, arba visiems skirto Išganymo, trečiąjį – Piemenų, arba Džiaugsmo, ketvirtąjį – Angelų, arba Meilės.
Simbolių kalboje advento vainikas simbolizuoja Amžinybę ir Vienybę, negęstančią Saulę, nes yra apskritas.
Gražaus Laukimo...

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė