Grupės „Bitė“ tapybos ir žolės skulptūrų paroda

Esame „Bitės“ grupė – aštuonios moteriškės, aistringos tapytojos, suvienytos meilės Vilniaus miestui. Sveikiname sostinę su 700 gimtadieniu!
Parodoje kiekviena autorė tapybos raiškos priemonėmis perteikia meilę ir pagarbą Vilniui, jo istorijai, architektūrai, pristato savo ypatingą žvilgsnį, nuotaiką, jausmą.
Aš, Viktorija Bitė - parodysiu jums tapybos darbus, kuriuose vaizduoju ypatingą, kvapnią, labai spalvingą tautinę tradiciją – verbų rišimą. Matome verbų rišėjas, parduodančias verbas autentiškoje mūsų mylimo Vilniaus aplinkoje: pakeliui į Aušros (Aštriuosius) vartus, jos ginčijasi prie Katedros sienos šono, sėdi, lūkuriuoja ant Rotušės laiptų Švento Kazimiero bažnyčios fone. Šurmuliuoja mugė Lukiškių aikštėje, prie Šventų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Kaip bitė skraidau po savo gimtąjį miestą ir aplankau tobuliausius jo architektūros žiedus. Taipogi jau daugiau nei 20 metų rišu iš džiovintų žolynų verbas, formuoju erdvines ir dekoratyvias žolės skulptūras. Jas eksponuodama derinsiu su tapybos darbais.
Stanislava – Vilnius man yra paslapčių miestas, apipintas legendomis. Kaskart atrandu praeitimi alsuojančius skersgatvius, kiemelius, šventoves. Tai ir bandau teptuko potėpiais pavaizduoti.
Ramunė – mano darbuose matomi Vilniaus architektūros fragmentai, jie labiau abstrahuoti, neištapyti iki smulkmenų. Nes dažniausiai tapau iš atminties. Todėl daug kas „sumeluota“, tarytum susapnuota. Pristatydama savo darbus, aš taipogi norėjau parodyti, kad Vilniuje yra ir tamsių užkampių, socialiai atskirtų žmonių, kurie gyvena savo gyvenimus ir kuria savo pasaką...
Giedrė – savo darbuose rodau nematomą Vilniaus pasakos pusę. Kaip gi Vilnius be savo laiptinių?! Nutriušusių ar išblizgintų, su savo kvapu, daug mačiusių ir girdėjusių, kuriančių vertikalią miesto dimensiją. O iš nutapytos senos nuotraukos į mus žvelgia buvę sostinės gyventojai – čia nutapiau ir savo Mamą su drauge, skalbinių fone. Žiemos nuotaika vienatve apgaubia miesto žibintą. Ir, žinoma, nedidelis Užupio kiemelis, be kurio Vilniaus pasaka nebūtų pasaka.
Aušra – aš nutapiau stilizuotą verbą, kaip pasaulio medį. Mergaitę, saugančią verbų rišimo tradiciją, ir Šv. Kazimierą, kaip linkėjimą Vilniui.
Elena – savo pristatomais tapybos darbais noriu papasakoti apie dvi vasaros dienas.  Sekmadienis: iš Lukiškių aikštės matoma Šventų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Karštas vidurdienis, tingiai vaikštinėja balandžiai, skamba kariljono varpų muzika. Medžių šešėlyje vaikų krikštynos. Ant sėdmaišių – atsipalaidavę skaitytojai. Pirmadienis: nuo kairiosios Neries krantinės, šalia Žaliojo tilto, atsiveria vaizdas į Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią. Dangumi plaukia debesys, upė plukdo savo vandenis, jau tris šimtus metų juose atsispindi šventovės mūrai. Lietus.