Nuo žvakelės prie duonelės...
Lietuviui nuo seno buvo svarbios darbo ir šeimos šventės. „Kokia čia dar darbo šventė“, (kai ir tą pačią Tarptautinę darbo dieną, Gegužės 1-osios šventę, simbolizuojančią solidarumą tarp darbuotojų bei jų kovą už geresnes darbo sąlygas, teises ir socialinį teisingumą, bemaž kasmet kėsinasi atimti valdžios ir kai kurie darbdaviai) – nusistebėtų šiandiena nusivylęs lietuvis. Tačiau nuo seno lietuviui reikėjo mokėti susitarti su gamta, kad ši būtų gailestinga ir leistų jam laiku nudirbti visus reikiamus darbus, reikėjo mokėti gamtos paprašyti visų tų geistinų malonių, o kai kas imdavosi ir kraštutinių priemonių – burtų. Visa tai susipynę ir persipynę senuosiuose tikėjimuose, per papročius atėję iki mūsų tradicijų ir krikščioniškosios religijos.
Vasario mėnesio pradžia su visu tuo labai susijusi. Vasario 2-ąją – Grabnyčių arba Perkūno dieną, kai sniego būdavo pilna, stebėdavo, ar atlydis aplinkui, ar gaidys po lašais jau gali atsigerti...
Per Grabnyčias, kaip ir per kitas šventines dienas, buvo spėjamas būsimas oras. Žmonės sakydavo, kad jei per Grabnyčias saulė gražiai teka, tai bus graži šienapjūtė. Saulėta diena pranašavo ne tik gerą metų derlių, ankstyvą ir ilgą pavasarį, bet ir daug žaibų, perkūnijų. Šią dieną buvo ir su žemdirbyste susijusių draudimų, pvz., drausta vaikams varveklius daužyti, kad linai nesugultų. Tik va, nei sniego, nei varveklių... Tačiau vasario 2-ąją (šiuokart dar ir sekmadienis) dauguma eis į bažnyčią, kad parsineštų pašventintą žvakę, vadinamą grabnyčia arba grauduline. Tokia žvakė būdavo uždegama prie mirštančiojo, kad šviestų kelią ir apsaugotų nuo piktųjų vėlių, būdavo statoma lange, kai tik pasigirsdavo pirmasis Perkūno trenksmas, sako, tądien jis mėgdavo pasitrankyti... Žvakelę degdavo ir bet kuriuo laiku, išgirdę griaustinio pasišėliojimus. Tikėta, kad grabnyčia turi ypatingų apsauginių galių nuo piktųjų dvasių, ligų, perkūnijos, krušos ir kitokių nelaimių. Nuo gaisrų grabnyčios gabalėlius arba visą žvakę dėdavo į statomo namo pamatus. Dėdavo ir į naujai padarytą avilį, kad bitės neišnyktų, bet kai ateidavo laikas jų šeimininkui iškeliauti, bitelės irgi iškeliaudavo... Grabnyčia naudota ir ateities spėjimams. Uždegus žvakę, buvo žiūrima, į kurią pusę juda jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – laimė iškeliaus pro duris, arba lauk blogiausio, kad kažką išsives Mirtis...
Kitą dieną – vasario 3-iąją, per Šv. Blažiejų, lietuviai šventino linus. Buvo laikas, kai kone visa Lietuva, bent jau Šiaurės Rytų Aukštaitija buvo vadinama linų kraštu, linai augo ir Molėtų krašte, augino juos ir Graužiniai... Tądien pašventintus linus dėdavo ant aukuro, prašydami gero derliaus. Paėmę pašventintų linų sruogą, apsukdavo ja žalią eglės arba kadagio šakelę, taip pagerbdami netrukus atgimsiančią gamtą. Tokia pačia sruoga gelbėdavosi ir peršalę – tikėjo, kad ja aprišus kaklą - gerklė nustos skaudėti. Gydymuisi naudojo ir linų sėklas, sėmenis, jų nuovirais gydė skrandžio ligas, opaligę, astmą, bronchitą, net tuberkuliozę ir plaučių uždegimą. Linas lietuviui buvo jo tapatybės dalis, deja, beveik išnyko iš Lietuvos laukų. Į mūsų kraštą atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus vardinėmis. Pasakojama, kad IV amžiuje Armėnijoje gyvenęs vyskupas Blažiejus stebuklingai išgelbėjo žuvies kaulu užspringusį berniuką. Ir dabar vasario 3-iąją vykstančiose bažnytinėse apeigose kunigas prideda prie kaklo dvi sukryžiuotas degančias žvakes arba patepa pašventintu aliejumi ir laimina sakydamas: „Užtariant šventajam vyskupui ir kankiniui Blažiejui, Dievas tesaugo tave nuo gerklės ligų ir visų kitų blogybių.“
Vasario 5-ąją – Šv. Agotos arba duonos diena. Einame į bažnyčią, nešamės duonos, vandens, o kai kas ir druskos. Mūsų senoliai tądien pašventintą duoną naudodavo linų derliui didinti, bičių spiečiui privilioti, apkerėtiems, nužiūrėtiems gyvuliams, akių ligoms ir kūno žaizdoms gydyti. Tikėta, kad pašventinta duona apsaugo nuo gaisrų ir kitokių nelaimių. Šis tikėjimas tebėra stiprus ir mūsų dienomis.
Šv. Agotos mirtis aprašoma taip: 251 m. vasario 5 d. ji buvo sudeginta. Įvyko keistas dalykas — ėmus degti kūnui, nedegė jos dėvėtas veliumas. Kankinės mirtį lydėjo žemės drebėjimas. Dalis Pretorijaus sugriuvo, du žiaurūs Kvintijano (įsakiusio nužudyti merginą, nepasidavusią jo vilionėms) patarėjai atsidūrė po griuvėsiais. Kataniečiai išsigando ir pasipriešino merginos egzekucijai. Prokonsulas liepė nuimti Agotą nuo žarijų, tačiau po poros valandų ji mirė.
Lygiai po metų, 252 m. vasario 5 d., stiprus Etnos ugnikalnio išsiveržimas grasino miestui. Daug krikščionių, taip pat ir pagonių miestiečių bėgo prie jos kapo, paėmę stebuklingą nesudegusį kankinės veliumą,nunešė jį prie įkaitusios lavos, ir ši liovėsi veržtis.
Nuo tada Agota laikoma Katanijos globėja ir saugotoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, gaisrų, žaibų, žemės drebėjimų, stichinių nelaimių. Ji globoja Maltos riterių ordiną, su ugnimi susijusias profesijas. Pagarba jai virto krikščionišku kultu. VI amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje iškilo jos vardo bažnyčia.
Nori nenori, bet vasario mėnuo, ypač pirmosios jo dienos, kviečia visus pasibūti prie laužo, židinio ar žvakės liepsnelės, prisimenant visus šventuosius, nepamirštant ir protėvių garbintos ugnies deivės Gabijos...
Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė
