Paroda Aleksandro Vyžinto 100-osioms gimimo metinėms
ALEKSANDRAS VYŽINTAS (1925–2013)
Atidarymas kovo 29 d., šeštadienį, 15 val.
Dailininkas, mokytojas, rezistentas
Yra žmonių, kurių gyvenimas palieka neišdildomą šviesų pėdsaką juos pažinojusiųjų atmintyje. Ir net praėjus daugybei laiko, keičiantis kartoms ir nykstant betarpiškiems prisiminimams, tas pėdsakas vis dar švyti lyg kokia sena legenda, perduodama iš lūpų į lūpas – paslaptinga, intriguojanti, graži, vietomis net tragiška, bet kartu pilna prasmės, paguodos ir vilties.
Toks žmogus buvo Molėtų vidurinės mokyklos mokytojas, dailininkas, visuomenininkas ir rezistentas Aleksandras Vyžintas.
Gimė jis 1925 m. kovo 8 d. Vyžuonose. 1930 m. su šeima persikėlė į Užpalių valsčiaus Viešeikių kaimą. Ten jo tėvas Dominykas Vyžintas, žinomas krašto lietuvybės puoselėtojas ir buvęs Vyžuonų valsčiaus viršaitis, įsigijo ūkį ir išsinuomavo malūną.
Nuo mažens turėjęs polinkį dailei, 1945 m. A. Vyžintas įstojo į Vilniaus dailės instituto tapybos katedrą. Deja, parvykęs namo buvo enkavėdistų suimtas, tardytas ir kalintas Utenos kalėjime įtarus, kad palaiko ryšius su Lietuvos laisvės kovotojais. Mat dar besimokydamas Utenos gimnazijoje jis iš tikrųjų priklausė Alaušo partizanų būriui – buvo jo ryšininkas, tvarkydavo dokumentaciją, ištaisydavo rezistentams ir nenorintiems eiti į sovietinę kariuomenę asmens dokumentus, rūpindavosi partizanų buitimi. Įstojus į Dailės institutą šie saitai anaiptol nenutrūko, nes partizanams buvo paranku turėti patikimą ryšininką sostinėje. Laimei, pritrūkus įkalčių A. Vyžintas iš kalėjimo buvo paleistas su pasižadėjimu dvejus metus niekur neišvykti. Tačiau 1947 m. su suklastotais dokumentais pakartotinai įstojo į Dailės institutą, kurį po kelių kursų, deja, vėl turėjo palikti, nes į Sibirą buvo ištremta šeima. A. Vyžintui, tuo metu buvusiam Vilniuje, pavyko laiku pasislėpti ir taip išvengti tremties. Vėliau, po ilgo slapstymosi, jis įsidarbino Molėtų vidurinėje mokykloje, kur ir išdirbo iki pat 1986 m.
Molėtų vidurinėje mokykloje A. Vyžintas dėstė piešimą, braižybą ir darbus. Ilgus metus vadovavo legendiniam dailės būreliui, kurio nariai yra laimėję ne vieną moksleivių piešinių konkursą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Ne veltui nemažai būrelio narių vėliau pasirinko dailininkų ar architektų specialybes. Pats A. Vyžintas irgi yra surengęs keletą savo tapybos asmeninių parodų, dalyvavęs ir bendrose parodose. Kaip puikus pedagogas, daug kartų buvo apdovanotas už moksleivių estetinį ugdymą.
Tačiau Molėtams jis nusipelnė ne tik kaip iškilus pedagogas bei kultūrininkas – kartu su žmona Irena, moksleiviais ir kitais talkininkais daug triūso įdėjo sodinant miško parkus, kurie dabar taip puošia šį jaukų kurortinį miestą. Taip pat yra prisidėjęs prie negausios senosios Molėtų architektūros (visų pirma vadinamųjų Raudonų mūrų) išsaugojimo.
1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro A. Vyžintas oficialiai buvo pripažintas rezistentu. O 1999 m. Molėtų rajono savivaldybė jam suteikė Molėtų garbės piliečio vardą.
Deja, jau išėjęs į pensiją Molėtuose gyveno nebeilgai, sparčiai blogėjant sveikatai su žmona Irena turėjo išsikelti į Kauną pas vaikus, kur ir praleido paskutinius savo gyvenimo metus.
Parodoje, kuri A. Vyžinto 100 metų jubiliejaus proga surengta Molėtų krašto muziejuje, eksponuojama kelios dešimtys jo tapybos darbų ir piešinių, nemažai biografinių nuotraukų, taip pat Molėtų vidurinės mokyklos dailės būrelio geriausių autorių – V. Jurevičiaus, A. Graužinio, P. Devižio, A. Kazlausko ir kitų – grafika, daugiausia linoraižiniai.
Tarp paties A. Vyžinto darbų vyrauja peizažai. Ypač įdomi ankstyvoji jo tapyba, pasižyminti itin tvirta kompozicija, konstruktyvumu, lokaliomis spalvomis, griežtomis, taupiomis, apibendrintomis, kartais net lakoniškomis formomis ir linijomis. Ypač mėgiamas motyvas yra Molėtų ežerai, upės ir miškai. Daug yra ir Baltijos jūros bei pajūrio peizažų, Klaipėdos, Nidos, Trakų vaizdų.
Vėlyvuoju laikotarpiu A. Vyžinto tapyba tapo kiek detalesnė ir realistiškesnė. Tačiau motyvai ir tematika išliko tie patys – dažniausiai itin jautriai nutapyti gamtos peizažai. Tiesą sakant, nežinau, ar Molėtų gamtą kas nors dailėje yra perteikęs pagauliau.
Stebina ir A. Vyžinto darbų sąlyginė gausa. Juo labiau žinant, kad jis ne tik turėjo daug pedagoginio ir visuomeninio darbo, bet ir buvo prastos sveikatos, sirgo sunkia sanarių liga, kas be galo trukdė tapyti. Negana to, gyveno itin prastose buitinėse sąlygose – be jokių patogumų, o iki pat 1970 metų pabaigos – vos dviejuose nedideliuose kambarėliuose, kur glaudėsi ne tik penkių asmenų paties A. Vyžinto šeima, bet ir iš Sibiro tremties grįžę jo tėvas ir teta. Apie kokią nors studiją ar bent atskirą kampą, kur būtų buvę galima netrukdomai tapyti, nebuvo net kalbos. Todėl kurta, deja, tik priešokiais. Galbūt ir dėl šių priežasčių beveik visi A. Vyžinto darbai – peizažai, sukurti per atostogas ar, kaip atokvėpis, retų piešimo mokytojams skirtų plenerų bei seminarų metu. Daugelis tokiose sąlygose būtų greitai palūžę ir iš viso nieko nepadarę, tačiau A. Vyžintas ne tik sugebėjo susitvarkyti su sunkia buitimi, bet dar ir kurti. Gelbėjo itin stipri valia, užsispyrimas ir tiesiog neįtikėtinas disciplinuotumas. Žinoma, geresnėse sąlygose visko būtų padaryta ir daugiau, ir geriau.
Daugelis jo sumanymų taip ir liko tik projektuose, eskizuose ar, deja, apskritai svajonėse. Nepakako erdvės ir iki galo atsiskleisti dideliam dailininko talentui. Tame glūdi ir skaudi asmeninė tragedija, ir, be abejo, netektis Lietuvos meno pasauliui. Tačiau kad jis būtų nors sykį gyvenime tuo skundęsis – negirdėtas dalykas.
A. Vyžinto kūrybinis užsidegimas ir meilė menui persidavė ir jo vadovauto dailės būrelio nariams. Nes tai, ką jie sukūrė, fantastika, juolab kad tai padarė ne kokie nors dailės instituto studentai, o paprastos mažo miestelio mokyklos mokiniai. Bet labiausiai stebina, kad dauguma jų darbų – linoraižiniai, kuriems išraižyti reikėjo tiesiog stulbinančios kantrybės ir kruopštumo. Maža to, dalis jų – itin sudėtingos, daug detalių turinčios kompozicijos. Todėl leisiu sau kiek pajuokauti, bet šiuolaikiniai kompiuterinių patogumų išlepinti mokinukai, pasodinti prie tokio raižinio, ko gero, paprasčiausiai nualptų.
Įdomu ir tai, kad per dailės būrelio užsiėmimus buvo ne tik lavinami meniniai įgūdžiai, bet ir diegiama meilė savo kraštui, Lietuvai, jos turtingai istorijai. Neatsitiktinai daug darbų yra istorinės tematikos, juose apstu net senų valstybinių ir tautinių simbolių, kurių to meto valdžia nors tiesiogiai ir nedraudė, bet vis dėlto žiūrėjo į juos kreivai. Žodžiu, net ir okupacijos metais A. Vyžinto vadovaujamame dailės būrelyje buvo stengtasi puoselėti lietuvišką patriotizmą, kartais net kiek rizikingai balansuojant ties leistinumo riba.
Apie visa tai būtų galima pasakoti be galo. Tačiau anotacijos formatas jau lyg ir liepia padėti tašką. Todėl pabaigai pasakysiu, kad be galo džiugu, jog, tarpininkaujant Molėtų krašto muziejui, Aleksandro Vyžinto kūryba ir jo darbų atminimas vėl grįžta į gyvenimą.
Arūnas Vyžintas, menotyrininkas
