Parodos atidarymas „Susitikimai: Akvarelės ir Tekstilės Dialogas“
Susitikimai: Akvarelės ir Tekstilės Dialogas
Jurga Sidabrienė ir Dominyka Sidabraitė
Parodoje atskleidžiamas mamos ir dukros kūrybinis dialogas. Viena jų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, akvarelistė, Vilniaus universiteto edukologijos mokslų lektorė ir edukacinių kūrybinių projektų jaunimui kuratorė. Kita – tekstilės ir plokštumų dizainerė, technologė-tyrėja, tekstilės dirbtuvių lektorė (Šveicarija, Vokietija, Islandija, Lietuva ir kt.) gyvenanti ir kurianti Bazelyje. Jurga meno pasaulio prasmių ir kūrybinių subtilybių sėmėsi Vilniaus dailės akademijoje. Jos dukra Dominyka baigė M.K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, tekstilės ir plokštumų dizainą (bakalauras, magistras) Weissensee menų akademijoje Berlyne. Ji buvo apdovanota baigiamąja DAAD Stibet stipendija ir Berlyno parlamento Elsos Neumann stipendija, skirta geriausiems absolventams.
Skirtingos specialybės, skirtingos kartos. Nevienodi studijų teoriniai ir praktiniai pamatai, kitokia gyvenimiškoji ir darbo patirtis. Tačiau abi kūrėjas, matyt, neišvengiamai sieja susišaukiantys genai. Ne tik tiesioginė giminystė su ankstesne karta, bet ir panaši jas veikusi meniškos dermės paskata. Pirmuosius kūrybinius polinkius abi, nors su nemažu amžiaus skirtumu, brandino toje pačioje kultūrinėje Vilniaus inteligentų aplinkoje, muzikės ir poeto šeimoje.
Ši paroda – tai jų susitikimas kūrybiniame kelyje, kur akvarelės ir tekstilės pasauliai susijungia į vientisą dialogą. Akvarelė, savo švelnumu ir permatomumu, išreiškia trapumą ir efemeriškumą, tuo tarpu tekstilė – savo faktūra ir medžiagiškumu – įkūnija pastovumą ir taktilinį pojūtį. Kiekvienas darbas atskleidžia savitą istoriją, o jų susijungimas parodoje kuria naujas prasmes ir patirtis.
Parodos pavadinimas „Susitikimai: Akvarelės ir Tekstilės Dialogas“ simbolizuoja ne tik fizinius susitikimus, bet ir emocinius bei meninius ryšius, kurie formuojasi tarp skirtingų medijų. Jurga ir Dominyka, nors ir pasinėrusios į skirtingas dailės sritis, atranda bendrą kalbą, kurioje susilieja tradicija ir modernumas, asmeninė patirtis ir kolektyvinė atmintis. Jų kūryba – tai tvarumo išraiška, kur praeitis susitinka su dabartimi, o menas tampa amžinu dialogu tarp kartų.
