Rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėti Balninkai

Kunigaikščio Gedimino dvaras ir tremties vieta

Spėjama, kad X–XIII a. per Anykščius iš Vilniaus keliavę pirkliai turėjo ryšių su Rusijos miestais [1]. O Balninkai kaip tik buvo tame kelyje, kuris per šią vietą ir Anykščius iš Vilniaus vedė į Rygą, o Anykščiuose atsišakojo į rusų žemes.

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Balninkai pirmą kartą paminėti 1338 m. lapkričio 1 d. Gedimino prekybos sutartyje su Livonijos ordino magistru. Dokumente apibūdintas gana platus taikios teritorijos ruožas, kuriame visiems pirkliams garantuota judėjimo laisvė ir saugumas. Tarp Vilniaus ir Rygos toks ruožas į šiaurę nuo Vilniaus apėmė Nemenčinės, Giedraičių bei Balninkų apylinkes [2]. Sutartyje parašyta: „Ši yra taika, kurią sudarė Livonijos magistras ir Lietuvos karalius ir išreiškė tokiais žodžiais:Nuo Eviastos žiočių tiesiog tuo keliu, kurį valdo Lietuvos karalius Gediminas, Nicevros kryptimi ir nuo Eviastos žiočių per Dauguvą iki dvarvietės, kuri vadinasi Uspaldė, ir nuo jos tiesiog į tą kaimą, kuris vadinasi Stripainė, aukščiau to kaimo nei už kelio, nei tame kelyje nei Lietuvos, nei, magistro žmonės neturi kėsintis į kieno nors gyvybę ar turtą. Štai Lietuvos žemės, kurias liečia ši taika: Balnikė, Kedraichė, Nemensijankė” [3]…

Nors archeologai piliakalnio Balninkuose neaptiko, tačiau, kaip nurodo Kviklys B. leidinyje „Mūsų Lietuva”, išleistoje Čikagoje, 1965. – T. 2. – p. 496, kai kurie tyrėjai vis dėlto nurodo 1338 m. čia buvusią pilį.

XIV a. Balninkai vadinami „žeme“ (terra), ten buvęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvaras, minimas apdovanojant Dubingių bažnyčią, kuriai Kazimieras Jogailaitis užrašė dešimtinę Balninkuose. Balninkų paminėjimas sutartyje ir įvardijimas „žeme” galbūt liudija apie tam tikrą vietovės reikšmę ne vien ūkiniu, bet ir kariniu strateginiu bei administraciniu požiūriu.

Vytauto (apie 1350-1430) laikais Balninkai žinomi kaip tremties vieta. Į Balninkų apylinkes buvo tremiami nusikaltėliai, valkatos, neklausantys valdžios. Zigmanto I laikais (1506–1548) pradėta čia tremti žydus pirklius ir smuklininkus, apskųstus sukčiavimu, lupikavimu, dar vėliau iš Rusijos ar Ukrainos ten persekiojamus sektantus.

Balninkai buvo žinomi ir Rusijoje, ir Ukrainoje, juos žmonės prisimindavo kaip siaubą. Dar vėliau Balninkus prisimindavo įvairios valdžios. Štai Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis, vyskupavęs nuo 1883 m. iki mirties – 1908 metų, išsikvietęs nedrausmingus ar kuo nors nusikaltusius kunigus gąsdindavo: „Iškelsiu į Balninkus, tai nė grivinos negausi“. Prisiminti Balninkai ir sovietiniais metais: čia ilgą laiką tremtyje gyveno buvęs Kauno kunigų seminarijos rektorius (1945 m.), profesorius kunigas Stanislovas Gruodis. Buvo ir kitų profesijų žmonių, nutremtų į Balninkus, oficialiai apie tai neaiškinant.

Mokslinėje literatūroje remiantis vėlesnių laikų (XIX a.) planais ir aprašymais (Miškinis A. Kaip kūrėsi ir augo Balninkai // Pirmyn. – 1988, Nr. 145) nurodoma miestelio vieta slėnyje, maždaug tarp Anykščių, Molėtų ir Vilniaus kelių, kaip ir dabar. Tačiau senesnių laikų žmonių pasakojimai liudija, kad miestelis buvęs ne čia, o ant kalno kairėje pusėje, važiuojant keliu į Molėtus, ir tęsėsi šiaurės kryptimi iki Laumėnų. Vėliau, kylant dažniems gaisrams, (kaip užrašyta, 1777 m. sudegė visas miestelis) žmonės kėlėsi arčiau ežerų. Kad Balninkai buvo ant kalno, tai patvirtintų dar iki XX a. pradžios išsilaikę senieji keliai, pavyzdžiui, į Vilnių buvo keliaujama ne per Želvą, o per Videniškius. Dabartinio kelio į Anykščius vietoje XIX a. pabaigoje dar augęs miškas. Į Alantos, Kurklių ir Ukmergės (Vilkmergės) kelią būdavo važiuojama iš Laumėnų.

Parengė Nijolė Aleinikovienė, Molėtų krašto muziejaus etnografė

[1] Miškinis A. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai //Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – V., 2005. – T. 2. Kn. 2. – 22.
[2] Lietuvių karas su kryžiuočiais. – V., 1964. – P. 219; pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. – V., 1971. – P.64.
[3] Gedimino laiškai. – V., 1966. – P. 186–187.