Rudens rimties šventės

Etninės kultūros globos taryba neseniai išsiuntinėjo kultūros ir švietimo įstaigoms raštus dėl atsvaros Helovynui – „Gerumo, atminties ir bendrystės“ akcijos artėjant Vėlinėms, atkreipdama dėmesį, kad Helovynas, kuriame vyrauja su mirtimi susiję gąsdinantys siaubūnai ir šiurpinantys veiksmai -  itin nedera su lietuviškais Vėlinių papročiais, skatinančiais gerbti mirusiuosius, apmąstyti šio ir anapusinio pasaulio santykį.
Molėtų krašto muziejus, prisidėdamas prie šios akcijos – tarti Ne siaubo, žiaurumo ir blogio platinimui, kaip alternatyvą siūlo gilintis į mirusiųjų pagerbimo papročių prasmę žmogaus gyvenime, o tuo pačiu prisimena ir vasaros pabaigoje  į Anapusybę iškeliavusią  mūsų muziejininkę-etnografę Nijolę Aleinikovienę, skelbdami jos parengtą medžiagą apie mūsų protėvių didžiąsias rudens rimtiems šventes.

„Protėviai sakydavo, jog po rudens lygiadienio prasideda vėlių laikas – rimties, susikaupimo metas, kuris trunka visą rudenį, o jo pabaigoje minimos Vėlinės (vadintos Ilgėmis). Ši šventė atėjusi iš pagonybės laikų. Kita, beveik tuo pat metu minima šventė – Visų Šventųjų diena – atsirado jau susiformavus krikščionybei. Dėl Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų dvilypumo susiformavusi tradicija lapkričio 1-ąją pagerbti visus mirusiuosius ir pasimelsti už po mirties paskelbtus šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Tai dienos, kurių metu įprasta ne tik prisiminti savo artimuosius, atgulusius amžino poilsio, bet ir sušelpti vargšus, ligos ar neturto kamuojamus žmones. Visoje Lietuvoje buvo paprotys šioms šventėms pjauti aviną, jo mėsą išdalijant pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunamas ritualinei padėkos mirusiems už jų globą tais metais puotai. Apie tokias puotas vėlai rudenį, spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje, pateikia duomenų XVI a. šaltiniai – vadinamoji Sūduvių knygelė, M. Strijkovskis „Lenkų, lietuvių, žemaičių kronikoje“ ir kt., tad ir vėlesniais laikais avies pjovimas turėjo aukos mirusiesiems prasmę, nors auką suvalgydavo dabar jau ne patys aukotojai, o jų tarpininkai – elgetos, įsipareigoję melstis už mirusiuosius. Tokį paprotį prisimena ne vienas XX a. kraštotyrininkas: „Visi šventi buvo viena išskirtinesnių švenčių. Nors pirmą dieną buvo gerbiami šventieji, o tik antroji skiriama mirusiems, tačiau jau seniai pirmoji diena nustelbė antrąją, nes jau per Visus šventus prie bažnyčių ir kapinių sėdėdavo virtinės elgetų, o žmonės jiems dalijo išmaldą.“ Prieš Visų Šventųjų dieną kepdavo duoną ir vieną kepalą, supjaustytą abišalėmis, skirdavo elgetaujantiems. Dar ir mūsų rajono vyresnės kartos žmonių atmintyje: „Visų šventų dieną nuvykti į bažnyčią reikalas didelis: reikia nuvežti „ant mišių“ (auką šv. Mišioms už mirusiuosius ir elgetoms išmaldą – naminės duonos kepalą, avies, dažniausiai priekinio petelio mėsą, vėlesniais laikais aukodavo ir smulkių  pinigų).

Visų Šventųjų dienos – lapkričio 1-osios  - dažnai jau žiemišką vakarą kapinėse degdavo laužas, prie kurio susirinkę parapijiečiai su kunigu melsdavosi už mirusius.

Nuo seno įprasta, jog atėjus vėlių metui labai svarbus tampa ugnies simbolis. Ji ne tik suteikia jaukumo, bet ir tampa simboliu, šiltai primenančiu mirusius artimuosius. Tikima, kad ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusių ryšį, o šį kartą labai svarbu, tikint, kad naktį tarp šių švenčių visos vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir visais keliais traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Todėl šią dieną jokiu būdu nevalia nieko dirbti, nes visus darbus savo buvimu gali apsunkinti vėlės. Taip pat negalima vykti į tolimą ir sunkią kelionę, palikti lauke gyvulių. Ne vienas senolis sakydavo girdėjęs vakare įvairiausius garsus: durų ar langų girgždesį, krosnies traškėjimą, palėpėje ūžaujantį vėją. Buvo tikima, kad tai mirusiųjų vėlės. Jau apie tai tik pagalvojus, vėlų Vėlinių vakarą ne kiekvienas drąsuolis drįsdavo eiti iš namų.

Per Visus Šventuosius ir Vėlines žmonės ypač gerbė į namus netikėtai užsukusį nepažįstamą pakeleivį. Tokį svečią jie tapatindavo su vėlių pasiuntiniu, tad priimdavo itin nuoširdžiai.  Buvo tikima, kad meiliai į namus priimta vėlė kitą rytą išeis ir nieko blogo nepadarys nei šeimininkams, nei namams.

Iš įvairių Visų šventųjų dienos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ir net pavasario orus: „Jei per Visus šventus lapai tebėra ant medžių, tai ateinančiais metais bus ligos, marai“; „Jei per Visų šventę su ledu, tai per Kalėdas su bradu“; „Visi šventi su ledu, šventas Jurgis su lapu“. Vadinasi, iš ankstyvo užšalimo spręsta apie ankstyvą pavasarį. Jei dar nešalta, raginama rengtis šalčiams: „Visi šventi atėjo – pats renkis į gryčią, ir po pažastim viską nešk“. Kadangi jau nebėra kur skubėti su darbais, sakoma: „Ant Visų šventų nebėr nė pietų“, vadinasi jau maža dienos.“

Būkime atjautoje su tais, kuriems sunku, kurie vieniši, kuriems reikia pagalbos. Prisiminkime savo mirusiuosius, aplankydami jų kapus, pagerbkime protėvius, besiilsinčius pilkapiuose. Aplankykime   ir gyvuosius –  tegul  kuo ilgiau nenutrūksta šeimyninių ryšių ratas,  telydi šviesa ir telanko vėlių pasiuntiniai...

Jolanta Matkevičienė, Molėtų krašto muziejaus etnografė.