Šventvakarių laikas...

Šventės – jų lauki ar nelauki – ateina ir praeina, kaip ir viskas gyvenime, bet visuomet lieka jausena, atėjusi iš vaikystės, išauginusi prisiminimus ir perkėlusi juos į dabartį. Dabarties pasaulyje  kiekviena diena primena šventę, ir jei ne simboliai ir jų reikšmės, jei ne visiems suprantama ir žinoma tam tikro meto šventinė atributika, gal nebežinotume ką ir kada turime švęsti... Gyvename Skubėjimo laike, tad nieko keisto, kad norime visko greičiau, anksčiau, norime išilginti šventinį laikotarpį akims ir kūnui, o sieloje vis tiek lieka tuštuma. Tuomet metas stabtelti. Ypač dabar, nes žiemos šventės yra neskubios. Dabar -  Šventvakarių laikas, truksiantis nuo Šv. Kūčių iki Trijų Karalių.
Židinio ar senovinės krosnies ugnelė šoks vakaro šokį, ir vargu ar rasis senolė, kuri kreipsis malda į dievaitę Gabiją: „Švinta Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio“, kad  ugnies gyvastis pasiliktų tuose namuose... Bet kiekvienuose namuose, kur dar gyvų esama, rusens Šventvakarių ugnis, bus susirinkę artimieji prie balta staltiese užtiesto 12 patiekalų stalo, laužys kalėdaitį, linkėdami vienas kitam gėrio ir skalsos, laukdami stebuklingos nakties, kurioje susilygina gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, leisdami užgimti kūdikėliui Jėzui. Taip ateina Šv. Kalėdos... Būnant šeimoje ir su savaisiais.
Antroji Kalėdų diena kitokia. Jau galima ir pasižmonėti, aplankant kaimynus, draugus ar gimines. „Daugiau galvų – daugiau razumo“ – sakydavo senieji žmonės. Ir tas šventinis šurmulys tęsdavosi iki Trijų Karalių. Tiems, kam per šį laikotarpį pavykdavo išlaikyti gerą nuotaiką, nesipykti, nesierzinti, o taip nutikus – atsiprašyti, laukdavo geri metai: be ligų, bėdų ir skurdo.

Ramių jums šventvakarių ir gerų darbų ateinančiais metais.

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė