Išgelbėjęs vieną žmogų, išgelbėja pasaulį.
Posakis iš Babilono Talmudo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992-2024 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1693 žydų gelbėtojai. Tarp apdovanotųjų žydų gelbėtojų įvairių profesijų žmonės – mokytojai, gydytojai, kunigai, valstiečiai nacių okupacijos metais rizikavę savo ir savo artimųjų gyvybe ir išgelbėję ne vieno savo kaimyno, draugo, pažįstamo ar nepažįstamo gyvybę.
Pasaulyje, kuriame vyravo visiškas moralinis nuosmukis, buvo žmonių, kurie sutelkę neįtikėtiną drąsą puoselėjo žmogiškąsias vertybes. Tai buvo Pasaulio tautų teisuoliai. Šių žmonių drąsa buvo visiška priešingybė Holokausto metu pasireiškusiam abejingumui ir priešiškumui. Nepaisydami vyravusios pasaulinės krypties, gelbėtojai žiūrėjo į žydus, kaip į tokius pačius žmones, kurie tapo žmogiškumo ir moralinių įsipareigojimų dalimi.
Žydų gelbėjimas per Holokaustą – nevienadienis reiškinys. Dėl kito, dažnai svetimo ir nepažįstamo žmogaus, žydų gelbėtojai aukojosi ne vieną dieną: ilgus mėnesius ir metus, kartu su slapstomais žmonėmis, gyveno nuolat bijodami būti demaskuoti ar suimti Nelengvą sprendimą - gelbėti žydą - dažniausiai priimdavo tik visi kartu, gerai apsvarstę, kadangi rizikavo ne vienas žmogus, o visi gelbėtojų šeimos nariai.
Tai liudija prisiminimai: „Marcelė Jaroševičienė/Antanas Jaroševičius/Milda Emilija Markonienė (Valeikaitė)/Malvina Valeikienė
Malvina Valeikienė dirbo Giedraičių pradžios mokykloje, 1920‒1927 m. vadovavo Giedraičių progimnazijai. Po vyro Mato mirties 1937 m. persikėlė į Kauną, bet didžiąją dalį nacių okupacijos praleido Giedraičiuose, kur gyveno jos tėvai ir dukra Milda. Milda Valeikaitė nuo vaikystės draugavo su Giedraičių žydaitė Esfira Gutmanaite.
Iš Mildos Emilijos Markonienės (Valeikaitės) dukters Elonos Ruzgienės prisiminimų: „Vokiečiams užėmus Giedraičius, prasidėjo žydų areštai. Mano mama Milda Valeikaitė paslapčia nuo senelių parsivedė į namus savo draugę Esfirą ir slėpė ją mansardoje, kur seneliai neužlipdavo, ten nešdavo Esfirai ir valgyti. Kadangi mano senelė Malvina Valeikienė dažnai grįždavo į Giedraičius, Milda nuo mamos slėpti nenorėjo, todėl pasisakė jai, ir abi nusprendė slėpti Esfirą, kiek bus įmanoma. Prasidėjus kratoms ir žydų žudynėms, bijodamos, kad kas nors gali įduoti, pasitarusios, nusprendė paprašyti Mato Valeikos pusbrolio Antano Jaroševičiaus, žinomo tame krašte dailininko ir kraštotyrininko, priimti Esfirą Gutmanaitę. 1941-ųjų rudenį Esfirą vežime, uždengę šiaudais, nuvežė į Karklynės vienkiemį pas Antaną ir Marcelę Jaroševičius. Kai sužinodavo, kad vienkiemiuose bus atliekamos kratos, Esfirą tekdavo slėpti kitur. Antanas Jaroševičius turėjo apie 40 avilių, tad kartais Esfirai tekdavo ilgai tūnoti avilyje.“
Esfira Gutmanaitė Karklynėje pas Antaną ir Marcelę Jaroševičius buvo slepiama nuo 1941 m. rudens iki 1943 m. rudens. Iškilus pavojui, Jaroševičiai rado Esfirai saugią slapstymo vietą Dudėnų kaime. Malvina Valeikienė kaip įmanydama padėjo ir miške besislapstantiems Esfiros tėvams. Esfiros tėvas Icikas Gutmanas 1944 m. miške sunkiai susirgo ir mirė. Esfira ir jos motina Beilė Gutmanienė liko gyvos.
Tais žiauriaisiais laikais, kuomet buvo pamintos visos žmogiškos vertybės, kai aplink tvyrojo neapykanta ir priešiškumas, atsirado žmonių, kurie neliko abejingi – ištiesė pagalbos ranką nekaltai persekiojamiems ir žudomiems žmonėms. Todėl jų pavardes turi žinoti visi...
